BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sezonas prasidėjo pergale - Žalgiris Šiauliai 3:1

Pergalė yra pergalė. Žalgiris nors ir šiek tiek patampęs nervus gausiai susirinkusiems žiūrovams pelnytai įsirašė pirmąjį laimėjimą į savo sąskaitą. Rungtynių pradžioje, po gražiai įžaisto kampinio, savo pirmąjį įvartį komandos gertose pelnė Artūras Žulpa. Šiauliai išlygino rezultatą, kai medicininę pagalbą suteikinėjant Deividui Šemberui, improvizuota gynyba nesugebėjo sugaudyti Šiaulių kroato. Lygus rezultatas laikėsi iki pat pirmojo kėlinio pabaigos, kai po juvelyriško naujojo komandos kapitono perdavimo įvartį pelnė Seržas. Pergalę po vieno iš gausybės neišnaudotų antrojo kėlinio progų, įtvirtino Linas Pilibaitis.

Turbūt neįmanoma daryti, kokių nors gilesnių įžvalgų po šių rungtynių, bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai, kaip pabrėžė ir komandos treneris, Žalgirio žaidėjams iki gerų fizinių kondicijų ir praktiškai naujos komandos sustygavimo dar toli. Antra, tas pats tik dar didesniu mastu taikoma ir Šiauliams, kurie antrame kėlinyje praktiškai nebepabėgo, o vien entuziazmu laimėti prie Žalgirį yra labai sunku. Apibendrinant, tiek Žalgiris dar net tas, tiek Šiauliai per daug miglotas varžovas, kad galima būtų tiksliai įvertinti Žalgirio lygi.

Keletą pastebėjimų arba tiksliau spėjimų vis dėlto galima pateikti, taigi žiūrint į kiekvieną grandį atskirai:

1) Gynėjai paliko gana dviprasmišką įspūdį. Kol Šiaulių žaidėjai nebuvo pavargę, tiek Radavičiaus, tiek Andro flangai juos gaudydami turėjo gana didelių problemų, kurios nesibaigė įvarčiais tik dėl Šiaulių atakuojančių žaidėjų ribotų techninių sugebėjimų. Pora kartų lygioje vietoje klydo ir Šemberas, taigi bene stabiliausia viso ketvirtuko grandis buvo Georgas. Atakuojančiuose komandos veiksmuose, abudu kraštai buvo gana aktyvūs, Andro net gi sugebėjo įmušti įvartį, tiesa, neįskaitytą dėl nuošalės. Na, o Deividas, kai kuriais momentais prisiimdavo praktiškai komandos playmeikerio vaidmenį ir po vieno tokių jo pasų buvo įmuštas antrasis komandos įvartis. Susidarė įspūdis, kad centrinio gynėjo su tokiu techniniu arsenalu, A lygoje šiandien nėra, o ir vargu ar kada buvo. Nuo rungtynių pradžios nežaidė, bene geriausiai komandos draugiškose varžybose atrodęs, Artakas, nors savo rinktinei savaitės viduryje atstovavo. Tai galbūt galima sieti su Rados renesansu, po ganėtinai blankaus praeito sezono. Apibendrinant, gynyba greičiausiai tik gerės, o atakuojantis šios grandies potencialas bene didžiausias, po to kai buvo sugrįžta iš pirmosios lygos.

2) Krašto saugai žaidė aktyviai ir kiek netikėtai labiau pastebimas buvo Seržas, o ne Kuba. Tačiau, kokio lygio yra pastarasis žaidėjas, matėsi, net ir Wilkui nesant formoje. Tokį šūvį, kurį lenkas paleido į skersinį, 99 procentai kitų žaidėjų greičiausiai būtų paleidę į dausas. Kažkodėl neregistruotas buvo Leliūga, tuo tik paskatindamas gandus, kad jo Žalgiryje gali ir nelikti. Pridėjus dar atakuojančius krašto gynėjus Žalgirio flangai žada būti rimta problema visoms A lygos gynybos linijoms.

3) Jeigu Žalgirio kraštai sustiprėjo, tai centras jei nesusilpnėjo, tai išliko mįslingiausia grandimi. Pakeitus Komolovą ir Kuklį, Pilibaičiu ir Andrezinho lygtasi prašėsi taktinė rokiruotė, žaidžiant dviem atraminiais/centro saugais vienoje linijoje ir brazilu po puolėjais (skirtingai nuo praeitų metų, vieno atraminio ir dviejų atakuojančių saugų, kurie keisdavo vietomis). Tačiau taktika lyg ir išliko ta pati, tik žaidėjai bent kol kas neatrodo jei tinkam. Pilibaitis atakuojant tiek dėl savo ribotos technikos, tiek aikštės matymo praktiškai nieko nesukuria, o ir turi bene vienintelį rimtą privalumą fizinę jėgą, ypač žaidžiant antrame aukšte. Brazilas gana statiškai malasi aplink priešininkų baudos aikštelę, tiesa, kartais prakišdamas gana neblogą pasą puolėjau ar atakuojantiems saugams. Gaunasi tokia situacija, kad iš gynybos pasiimti kamuolį nėra kam, todėl žaidimo tempą kontroliuoti darosi problematiška. Kamuolį iš gilumos įžaidinėti tenka Šemberui, kas netgi su jo galimybėmis ne visada gaunasi, arba bandyti veržtis kraštais, kur Šiauliai dar nebūdami pavargę neutralizuodavo pavojų dvigubindami gynybą. Nenuostabu, kad pirmajame kėlinyje, bene visos pavojingos progos kilo po standartų. Apibendrinus, bene stipriausia praeitų metų grandis, bent kol kas neatlieka savo funkcijų. Lieka arba laukti žaidimo pagerėjimo, kuris mano nuomone, neįvyks dėl to, kad minėtieji centro žaidėjai paprasčiausiai nežaidžia savo pozicijose, arba laukti taktinių pasikeitimų. Pvz., galima būtų Pilibaitį statyti į jo natūralią atraminio saugo poziciją aukojant Žulpą, o centre bandyti tą patį Šemberą, kuris kad ir kaip paradoksalu bebūtų, susižaidimo prasme yra kur kas efektyvesnis. Arba žaisti dviem atraminiais, atlaisvinant nuo kai kurių gynybos funkcijų krašto saugus, o brazilą statant antru puolėju (ar sugeba ten žaisti Andrezinho kitas klausimas.)

4) Puolimą galima apibūdinti trumpai kipriotas nėra Bilinskis, ir kaip kažkas pajuokavo, susidaro įspūdis, kad jo užduotis yra parodyti, koks vis dėlto neblogas puolėjas yra Velička. Tikėkimės, kad Zubas iš tikrųjų kažką jame mato, o ne paprasčiausiai bando padrąsinti, nes kitaip liekame su labai ir labai ribotais žaidėjais puolime, o turinti tokius kuriančius kraštus, neturėjimas jėgos, kuri uždarinėtu pasus, gali stipriai apriboti Žalgirio galimybes.

Na bet tai tik pirmosios rungtynės, be abejonės, sekantis turas su Sūduva atsakys į kur kas daugiau klausimų.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą