BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Praeito sezono košmaras liepkalnio gatvėje nepasikartojo – Žalgiris Sūduva 8:1

Apokaliptinėmis oro sąlygomis žaidęs Žalgiris nepakartojo pernykščio sezono fiasko, ir daugiau negu užtikrintai, įveikė varžovus iš Marijampolės. Jau pirmajame kėlinyje į Baranovskio smūgį, dviem įvarčiais atsakė Seržas, o dar po vieną pridėjo Andreou, Wilkas ir Pilibaitis. Antrajame kėlinyje triuškinimą pratęsė Andro, Janušauskas ir Leliūga.


Prieš rungtynes, ypač esant tokioms oro sąlygoms, bent jau aš tikėjausi, kad laimėtoją lems smulkmenos. Vienas gynėjo paslydimas, sėkmingiau atliktas standartas ar retai pavasarį pasitaikantis susižaidimo žybtelėjimas, ir bus tas skirtumas tarp komandų, nulemsiantis rezultatą. Buvau visiškai neteisus - Žalgiris sutrypė ir demoralizavo Sūduvą visų pirma būtent dėl savo aukštesnės klasės. Žymiai greitesnis ir energingesnis judėjimas po aikštę, taiklesni ir aštresni perdavimai, laimimos, praktiškai, visos dvikovos ir galiausiai logiškos kombinacijos, lėmė pergalę. Na o, be to, kad ta pergalė buvo tokia triuškinama prisidėjo ir pačios Sūduvos apatija, nenoras ir nesugebėjimas pademonstruoti kažko panašaus į pasipriešinimą. Jeigu nežinotum Sūduvos žaidėju pavardžių ir lygio, kurį bent teoriškai jie galėtų demonstruoti, galima buvo įtarti, kad žaidžiame prieš žemesnės lygos ekipą. Sūduvos gynėjai ir saugai nuolatos klydo tiek dovanodami kamuolius, tiek visiškai mėgėjiškai pasirinkdami pozicijas. Pridėjus dar tai, kad Sūduvos ekipoje neegzistavo jokia tarpusavio pagalba, gavome štai tokį - ledo rutulio rezultatą.

Prasidėjo viskas nuo deja vu. Žalgiris lyg ir pabandė paspausti, bet lygioje vietoje gavo įvartį. Jeigu teisingai įžiūrėjau, Šemberas padovanojo kamuolį varžovui, kuris praskersavo kamuolį į baudos aikštelę, o tokio akiplėšiškumo nesitikėjęs Andro, mušantį marijampolietį paprasčiausiai palydėjo akims. Šiuo momentu, deja vu baigėsi ir prasidėjo ledinis pragaras Sūduvos komandai. Žalgiris spaudė, o Sūduva lūžinėjo. Įdomiausia, kad marijampoliečiai net nepabandė išsirikiuoti į labiau gynybinę taktiką, o galbūt, paprasčiausiai, nespėjo to padaryti. Čia, manau, ryškėja skirtumas tarp Žalgirio praeitame sezone ir šiame. Jeigu praeitame sezone, esant tokiam rezultatui, būtų galima tikėtis savotiškos tiki-takos iš Žalgirio pusės, kai nuolat didinamas spaudimas ir praktiškai visa komanda persikelia į priešininkų aikštės pusę, kur anksčiau ar vėliau ta gynyba pralaužiama, tai dabartinis Žalgiris žaidžia kitaip. Taktika iš 4-3-2-1 pakeista į 4-2-3-1. Priekinis trejetukas susidedantis iš krašto saugų ir brazilo žaidžia vienoje linijoje ir nuolat spaudžia priešininkų gynėjus, o šių - dažniausiai, bet kur smūgiuojamus kamuolius išvalo Pilibaitis su Žulpa, iš karto vėl mesdami juos į priekį. Tokia taktika yra akivaizdžiai efektyvesnė ir patrauklesnė akiai puolant, tačiau kiek labiau pažeidžiama gynybiškai. Tiesa, kad tai išnaudotų, priešininkai privalo, Žalgiriui spaudžiant, sugebėti kombinuoti pereidami iš gynybos į puolimą. Sūduva parodė, kaip to nereikia daryti - gynėjai klydo, o tais retais atvejais, kai kamuolys pasiekdavo saugus, šie taipogi nesugebėdavo atlikti bent jau trijų tikslių perdavimų. Atrodo, kad šioje taktinėje schemoje kipriotas atlieka kažką panašaus į false 9 vaidmenį - priimdamas kamuolį už baudos aikštelės ribų, ištraukia gynėjus, kurie atveria erdves per kraštus kertantiems krašto saugams arba įbėgančiam brazilui. Pastarasis, gana efektyviai atrodė žaisdamas po puolėju ir nustebino ne tiek sėkmingu kombinaciniu žaidimu, kiek aktyvumu spaudžiant ir perimant kamuolius iš fiziškai stipresnių varžovų.

Žalgirio įvarčiai nebuvo pasiekti po kažkokių pasakiškų kombinacijų ar parodytų neeilinių driblingo sugebėjimų. Viskas ganėtinai paprasta: krašte išdarkoma priešininkų gynybą, kuri leidžia kelti kamuolį į baudos aikštelę, o iš ten kamuolys vienokiu ar kitokiu būdu siunčiamas į vartus. Žinoma, paprasta tai pasidaro, kai turi individualiai stiprius saugus bei jiems atakoje talkinančius krašto gynėjus. Žalgiris pasirodo turi jų, ir su kaupu - tiek Seržas su Andro, tiek Wilkas su Rada Sūduvos kraštus paprasčiausiai žudė. Ypač galingai atrodo, būtent Radavičiaus ir Wilko duetas, kurie Činiką ir, kartais nesėkmingai jam bandžiusi padėti Broką, maudė taip, kaip būna per FIFA kompiuterinį žaidimą nusistačius amateur lygį. Beje, jau antras rungtynes iš eilės Nyuiadzi su Wilku rungtynių eigoje keitėsi kraštais.

Antrasis Žalgirio įvartis buvo, bene, vadovėlinis pavyzdys, kaip nereikia gintis. Brokas kažkodėl nusprendžia padėti Činikui dengti beveik prie galinės linijos esantį Wilką, kuris atmeta kamuolį visiškai laisvam Radavičiui (tokio elemento, kad atraminiai saugai padėtų į bėda patekusiems krašto gynėjams, Sūduva tą dieną nepraktikavo). Rada kelia kamuolį, kur jau priešingos pusės krašto gynėjas nesiteikia dengti savo tiesioginio oponento - Seržo. Pastarasis galva skersuoja kipriotui, uždarančiam kamuolį į tuščius vartus, kol centriniai Sūduvos gynėjai daro rūkymo pertraukėlę. Tokių gana elementarių kombinacijų, kurios buvo neįkandamos marijampoliečių gynybai, tądien buvo ne viena ir ne dvi. Galutinę Sūduvos demoralizaciją puikiai atskleidė Pilibaičio įvartis. Techniško ir tikslaus smūgio nuo baudos aikštelės linijos galėjo ir nebūti, jeigu tuo metu visa Sūduvos saugų trijulė ristele nebūtų tik pradėjusi judėti nuo aikštės centro.

Antrajame kėlinyje, Žalgiris kiek pamažino apsukas, tačiau nuo to Sūduvai linksmiau nepasidarė. Trys įvarčiai, kuriuos ne patys aukščiausi Žalgirio žaidėjai įmušė galva, pasako viską apie tai, kaip tą dieną atrodė Sūduvos gynybinė linija. Ypač džiugu už Rytį, kuris antrajame kėlinyje sukūrė daugiau pavojingų momentų, negu visa Sūduvos komanda kartu paėmus, ir Andro, kuris įvartį šventė taip - lygtai būtų, bent jau, taurės finalas.

Žalgirio komanda, be jokios abejonės, džiugina. Net ne rezultatas, kuris bent jau postkastujevinėje eroje yra pats stambiausias, šiandien yra svarbiausias. Optimistiškiausiai nuteikia žiūrovams patrauklus, greitas ir efektyvus žaidimo stilius, puikiai tinkamas didžiulio atakuojamojo komandos potencialo išnaudojimui . Į komandą, paprasčiausiai, gražu žiūrėti, todėl tikėkimės stadionas, ypač kai šiek tiek pasitaisys orai, su kiekvienomis rungtynėmis vis pilnės. Vis dėlto, užtikrintas išvadas daryti dar ankstoka, bent jau todėl, kad nesusidūrėme su Kruojos ar Bangos tipo komandomis, kuriose skirtingai negu Sūduvoje, ginsis visi žaidėjai be išimties.

P.S. Šis, pirmasis A lygos ratas, kai Žalgiris iš stipresnių varžovų išvykose susitiks tik su Banga ir Ekranu, yra puiki proga nuo pat čempionato pradžių, gana ženkliai, atitrūkti nuo potencialių varžovų.

P.S.S. Sekančiame poste surašysiu visiškai subjektyvius atskirų žaidėjų rungtynių įvertinimus.

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “Praeito sezono košmaras liepkalnio gatvėje nepasikartojo – Žalgiris Sūduva 8:1”

  1.   p.o.p. rašo:

    puikiai. net ir diskutuoti nėra apie ką.

Rašyk komentarą