BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

(Ne) principiniai varžovai - Žalgiris Atlantas 4:0

Praeito sezono lyderių dvikovoje Žalgiris šventė užtikrintą pergalę. Jau pirmajame kėlinyje į nokdauną varžovus trimis taikliais smūgiais pasiuntė Kuba, Pilibaitis ir Andreou. Antrajame kėlinyje triuškinimą pabaigė antrąjį savo įvartį pelnęs kipriotas.

Prieš rungtynes žiniasklaida būsimai dvikovai skyrė Lietuvos mastais gana daug dėmesio. Radikaliai atsijauninus Ekranui, buksuojant Sūduvai, na ir žinoma, nepamirštant praeitų metų sezono finalo gal ir ne per drąsiai skambėjo „principinių varžovų“, „būsimo mūšio“ ir panašūs epitetai. Tačiau žiūrovai tą vakarą apsilankę stadione, nieko panašaus į mūšį neišvydo. Praeitų metų Sarsanijos sulipdytas Atlantas pasižymėdavo tvirta gynyba ir jaunatviškai agresyviu puolimu, kompensuojančiu šiaip jau gana primityvoką žaidimo stilių. Kad entuziazmu Atlantui nebeužteks puikiai įrodė Banga, o kad ta gynyba nebėra tokia tvirta – Klaipėdos Granitas.

Žalgiris po kluptelėjimo su Trakais grįžo prie panašu, kad optimaliausios šiai dienai savo sudėties - su Wilku ir Seržu kraštuose bei kipriotu puolime. Atlanto gretose debiutavo Laukžemis, bet kokią įtaką tai turėjo bendram rungtynių vaizdui pasakyti sunku, nes kaip paaiškėjo vėliau, kažką išskirti Atlanto gretose iš viso buvo problematiška. Rungtynių pradžioje Atlantas lygtais parodė, kad bandys žaisti nuo gynybos, bet tik sukūrę pirmąją pusprogę prie Žalgirio vartų, metėsi į gana chaotišką - ataka už ataką - žaidimą, kuris akivaizdžiai buvo gerokai palankesnis Žalgiriui. Palankesni visų pirma todėl, kad Žalgiris toje atakoje turi tokius žaidėjus, kurie net gi esant varžovų spaudimui mažame aikštės plote dažniausiai tą kamuolį sėkmingai suvaldo, perduoda komandos draugui ir sukuria pavojingą momentą prieš varžovų vartų. Pridėjus atakuojančiu žaidėjų nuolatinius apsikeitimus pozicijomis, paprasčiausiai statiškos ir fizine jėga paremtos gynybos dažniausiai nebepakanka. Iš šalies visa tai gali atrodyti ganėtinai elementaru, bet tokių standartinių veiksmų greitesnis ir tikslesnis atlikimas dažniausiai ir yra lemiamas veiksnys atskiriantis komandas pagal pajėgumą.

Ganėtinai elementaru viskas atrodė ir pirmojoje rezultatyvioje Žalgirio atakoje. Beveik prie kampinio gairelės užspaustas Andro vis dėlto sugebėjo skersuoti į baudos aikštelę Seržui. Šis, nors ir spaudžiamas fiziškai stipresnių gynėjų, atmetė Wilkui, kuriam beliko pataikyti į vartus. Tai nebuvo kontrataka, nebuvo nei netikėtų pasų, nei neeilinės technikos demonstravimo, viskas buvo atlikta ramiai ir tiksliai. A lygoje tokio žaidimo visiškai pakanka, nes čia gynėjų pozicinis išprusimas dažniausiai baigiasi ties esančio su kamuoliu žaidėjo presingu ir artimiausio jam žaidėjo dengimu, taigi antrasis aštrus pasas atakoje atiteko jau visiškai laisvam žalgiriečiui.

Po praleisto įvarčio Atlantas lyg ir bandė demonstruoti kažką panašaus į spaudimą, bet buvo akivaizdu, kad tądien Žalgiris visiškai nenusiteikęs juokauti. Čia atskiro paminėjimo vertas brazilas. Nors kol kas dažnai ir perlaiko kamuolį, bet tai kompensuoja taip reikalingu atakuojantiems žaidėjams nestandartiniu mąstymu, ypač trumpu ir aštriu pasu išvedant savo komandos draugą į atakuojančią poziciją. Būtent šią savo savybę Andrezinho pademonstravo antrojoje rezultatyvioje Žalgirio atakoje, kai esant akivaizdesnei ir lengviau išpildomai galimybei perduoti kamuolį toliau į kraštą, puikiai išvedė kipriotą vienas prieš vieną su Atlanto vartų sargu. Pastarajam beliko Andreou nugriauti, o 11 metrų baudinį užtikrintai realizavo Pilibaitis. Paskutinį įvartį, po greičiausiai sąmoningai link artimojo virpsto sužaisto kampinio, iš arti rikošetu nuo priešininkų žaidėjo, pelnė jau pats kipriotas.

Antroji rungtynių pusė, panašiai kaip ir rungtynėse su Sūduva, bebuvo formalumas. Pradžioje Žalgiris dar stengėsi kažką kurti ir vienos iš kontratakų metu po antro Seržo rezultatyvaus perdavimo ir vėl pasižymėjo Andreou. Po to sekė dar keletas po keitimo pasirodžiusio Leliūgos reidų, gražus ir techniškas Zagursko pasas, vos nesibaigęs dar vienu mūsų puolėjų išėjimu vienas prieš vieną. Vėliau įsivyravo klasikinė situacija – Žalgiris nieko nebenori, o Atlantas nesugeba. Tiesa, rungtynių pabaigoje šią apatiją abiejų komandų žaidėjai nusprendė paįvairinti abipusėmis visiškai nereikalingomis pražangomis.

Kaip po rungtynių teigė Šemberas, jam pačiam dar reikia įgauti reikiamas fizines kondicijas, o ir visai gynybos linijai geriau pažinti vieniems kitus ir susižaisti. Nes dabar didžiausia grėsmė Žalgirio vartams dažniausiai kyla ne po pozicinių priešininkų atakų, o po pačių Žalgirio gynėjų dovanų, arba po bandymų išvesti atakuojančius žaidėjus ilgais perdavimais, kai nespėjama išsirinkti savo dengiamųjų. Aišku, tokiose rungtynėse atleistinas šioks toks aplaidumas gynybiniuose veiksmuose, bet kas krito į akis, kad gana dažnai Žalgirio žaidėjai pernelyg aplaidžiai žiūri į grįžimą į savas pozicijas po nesėkmingos atakos. Pilibaičiui žaidžiant kažkur ties baudos aikštele, brazilas nepasaugo jo pozicijos centre, o jeigu Žulpa neperima kamuolio, gynybinė linija tampa labai pažeidžiama.

Kalbant apie priešingą gynybai grandį, ten lygtais viskas tvarkoje, tačiau, nors ir pasižymėjęs jau tris kartus čempionate, Andreou dar nė karto to nepadarė taip, kad įrodytų savo kaip puolėjo individualius sugebėjimus. Taigi, ar jis išsprendžia gana skystos puolimo grandies problemą Žalgiryje kalbėti dar ankstoka.

P.S. Pralinksmino stadiono alaus pilstytojai, kai pirmąkart atidarytame kioskelyje prie ultrų sektoriaus, salyklinio gėrimo nebeliko jau po pirmojo kėlinio. Pasirodo kiosko valdytojai, įvykdydami provokacinį aktą, nusprendė atiduoti paskutinę bačką pagrindinio sektoriau prekyvietei…

Patiko (0)

Rodyk draugams

1 komentaras | “(Ne) principiniai varžovai - Žalgiris Atlantas 4:0”

  1.   sada rašo:

    ką reiškia “ar jis [kipriotas] išsprendžia gana skystos puolimo grandies problemą Žalgiryje kalbėti dar ankstoka.”? A lygai tokio puolėjo per akis, be to, jis tikėtina darys pažangą, o ČL atrankai bus stiprinamasi rimtesniu žaidėju.

Rašyk komentarą