BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dzūkų įvarčių donorystė tęsiasi – Dainava Žalgiris 0:8

2014-04-13 parašė offside

Pirmą kartą šį sezoną namie žaidusios Dainavos Žalgiris nepasigailėjo. Pirmame kėlinyje įvarčius mušė Leliūga ir Velička, antrame triuškinimą pratęsė Seržas, Jankauskas (du kartus), vėl Velička, Fridrikas ir Baniulis.

Visiškai nežaidė Šemberas, Pilibatis, Žulpa, Freidgeimas, Vitkauskas ir kipriotas. Tik po kėlinį sužaidė Wilkas ir Seržas. Taigi komanda kitose rungtynėse su Granitu turėtų būtų pailsėjusi ir šviežia, skirtingai negu taip pat dviem frontais žaidžiantys varžovai.

Žinant dabartinę Dainavos situaciją, ne labai ką apie tokias rungtynes galima ir pasakyti. Muša dzūkus kas netingi ir kaip netingi. Vienintelė intriga, jeigu tai galima pavadinti intriga, būna kiek konkrečiai įvarčių iš savo vartų tinklo trauks Mikučionis. Šįkart traukė aštuonis, galėjo, kaip jau tampa tradicija po Dainavos rungtynių pabrėžti, žymiai daugiau. Nedaugžodžiavo po rungtynių ir Zubas, pareiškęs, kad Žalgirio žaidėjams liepė žaisti taip, kad į juos būtų įdomu žiūrėti. Kartais tai Žalgiriui pavykdavo, kartais žalgiriečiai paprasčiausiai vaikščiodavo po aikštę, bet kažkaip kaltinti jų nelabai ir išeina.

Vertinti komandą taipogi sunkoka. Pirmajame kėlinyje, nors Leliūga ir įmušė greitą įvartį, žalgiriečiai bandė žaisti labai jau sudėtingai. Atlikdami dešimtis perdavimu jau prie pat baudos aikštelės, dažniausiai bandydavo veržtis per centrą, kur sutankinta Dainavos gynyba dar šiaip ne taip laikėsi (tiesa, daugeliu atveju paprasčiausiai sėkmės dėka). Kai tik žaidimas būdavo kažkiek paaštrinamas kraštuose, Dainavos autobuso durys plačiai atsilapodavo ir belikdavo laukti ar pasieks akrobatiniame šuolyje jų vartininkas kamuolį ar ne. Dar kartą po Veličkos smūgio to padaryti vis dėlto nepavyko, taigi pirmas kėlinys baigėsi gana garbinga dviejų įvarčių Žalgirio persvara.

Antrame kėlinyje, matyt pasikalbėję su treneriu, žalgiriečiai nusprendė žaisti paprasčiau ir efektyviau. Ir taip dažniausiai po standartų galva vieną po kito įkalė dar 4 įvarčius, iš kurių galima išskirti Algio slalomą su kamuoliu ir smūgį, kuris nepadarytų gėdos net ir geriausiems puolėjams. Tada Zubas pagaliau išleido jaunuosius Baniulį su Korsaku ir aikštėje įsivyravo tokia nuotaika, kurią nors ir buvo šeštadienis, galima apibūdinti – „easy like Sunday morning“. Iki teisėjui nutraukiant Dainavos agoniją, savo pirmuosius įvarčius komandoje dar pelnė Fridrikas su Baniuliu.

Gražiausio įvarčio autorius - Algis Jankauskas

Gražiausio įvarčio autorius - Algis Jankauskas

Sunku kažką pasakyti apie atskirų žaidėjų pasirodymus, nes bet kokį techninį broką galima nurašyti visiškam atsipalaidavimui, o gražius momentus, kiaurai Dainavos komandai, tačiau šokio tokie pastebėjimai:

Pagaliau vėl išvydome brazilą, kuris parodė, kad technikos arsenalas pas jį tikrai didelis. Nepaisant vietomis perlaikomo kamuolio, arba klaidų daromų dėl nesusikalbėjimo su komandos draugais, akivaizdu, kad šis žaidėjas turėtų pridėti kūrybiškumo ir nenuspėjamumo Žalgirio centrinei linijai, ypač kovojant prieš gynybines komandas.

Baniulis įmušė. Jaunam žaidėjui tai be abejonės pridės pasitikėjimo savo jėgomis, tačiau rimta jėga Žalgirio puolime greičiausiai jis dar nepasiruošęs būti. Šis žaidėjas panašu, kad yra tipiškas target man‘as – aukštas, gerai žaidžiantis galva, tačiau neturintis ypatingų driblingo ar greičio. Norint tokias savybes pilnavertiškai išnaudoti suaugusių futbole jam vis dar trūksta jėgos, tam kad pasistumdyti su galingesniais negu Dainavos jaunimas priešininkais. Šios išvados, žinoma, yra visiškai preliminarios ir tikėkimės, kad žaidėjas ir toliau gaus progų pasirodyti Žalgirio pagrindinėje sudėtyje.

Korsakas
, gal ne tiek šiose rungtynėse, kiek per draugiškų rungtynių ciklą, atsiskleidė kaip techniškas ir greitas žaidėjas, turintys visai neblogą perdavimą ir smūgį. Tiesa, kol kas jam gana ženkliai trūksta svorio, jėgos ir, žinoma, patirties, tačiau šis jaunas žaidėjas turi viską, kad iš jo išaugtų geras krašto gynėjas.

Vietoje epilogo, tenka liūdnai konstatuoti, kad Dainava visiškai iškrenta iš konteksto šiuometiniame A lygos čempionate. Gana abejotina nauda iš tokios patirties, ypač žaidėjų psichologijai, kai esi nuolat triuškinamas beveik dviženkliais rezultatais. Net ir žaidybine prasme, ko įmanoma išmokti, kai su kamuoliu praleidi geriausiu atveju 10 procentų žaidybinio laiko. Taigi, vienintelis, kas tikrai turi visas galimybes tobulėti esant tokioms sąlygoms, be abejonės yra Dainavos vartininkas.

Rodyk draugams

Taurės pusfinalio pirmas veiksmas sėkmingas - Trakai Žalgiris 0:1

2014-04-10 parašė offside

Saulėtame LFF stadione Žalgiris vis dėl to palaužė Edgaro Jankausko kariauną. Vienintelį įvartį antrajame kėlinyje įmušė Seržas.

Jau antras rungtynes šį sezoną Žalgiris žaidė keistomis užsieniečiui, bet gana įprastomis tautinio futbolo gerbėjui, namų-išvykos sąlygomis. Stadionas lyg tais tas pats, Pietų IV ir gi ten pat, bet va šeimininkai kiti. Įtariu, kad pačioms komandoms šis šeimininkų svečių rokiruočių formalumas A Lygoje gal ir nelabai ką reiškia, tačiau taurėje situacija kiek kitokia. Čia namų komandai kur kas svarbiau yra apsaugoti savo vartus, nes išvykoje įmuštas įvartis reiškia daugiau negu namuose. Trakai namuose prasileido, o ir patys neįmušė, todėl rezultatyvios lygiosios kitose rungtynėse jų nebetenkina, taigi bent jau turnyrines užduotis Žalgiris įvykdė.

Žalgiris pradėjo stipriausios šiai dienai, jei neskaičiuoti traumuoto brazilo, sudėties. Šemberas jau antras rungtynes iš eilės užėmė atsitraukusios playmeikerio poziciją, palikdamas priekines erdves Pilibaičiui, o gynėjo vietą užleisdamas Jankauskui. Šis sprendimas labiau pasiteisino, negu ne. Gynyboje Algis kartais pagrybaudavo, bet ir Šemberas šioje sferoje taip pat nebūdavo šventas. Kitas reikalas, kad žaisdamas gana atsitraukusioje pozicijoje mūsų komandos kapitonas dažnai vangiai stengdavosi perimti kamuolį, paprasčiausiai imituodamas dengimą ir gana lengvai leisdamas priešininkų saugams manevruoti. Tas iš nuošalės įmuštas įvartis taip pat yra tiesioginė, lygioje vietoje praradusio kamuolį, Deivido kaltė. Tačiau visa tai atperka Šembero komandos valdymas. Puikūs, tiesa, ne visada kitiems komandoms draugams perkandami, perdavimai, buvo bene pats pavojingiausias dalykas, ką tą dieną galėjo pasiūlyti Žalgiris. Čia turimas galvoje ne tik perdavimo aštrumas, vienu momentu leidęs Radai išeiti vienas prieš vieną su Trakų vartininku, bet ir tikslus savalaikis atakos krypties pakeitimas, paliekantis laisvesnis erdves Žalgirio kuriantiems saugams. Kodėl toks veiksmas svarbus matėsi, kai Wilkas akivaizdžiai nervindavosi visiškai laisvas negaudamas kamuolio savo krašte, kai jį kontroliuodavo kiti mūsų komandos saugai.

Pačias rungtynes Žalgiris pradėjo aktyviai, tačiau net gi prieš didžiuosius Trakų sukeltus gaisrus, matėsi, kad gynyba stovi labai aukštai, o tai yra rizikinga ir su kur kas silpnesnėmis komandomis negu tos dienos varžovas. Pastarieji turi Lukšą, turi Labuką, turi labai neblogus rusus centre, todėl gali ir moka pereiti į kontrataką, o erdvių tam, kai jas kamšė praktiškai vienas Žulpa buvo daug. Jei jau norima žaisti taip aukštai, spaudimas turėtų būti labai efektyvus, o tądien Žalgiriui šis elementas kažkodėl nėjo. Net sunku įvardinti, kažkokius konkrečiai blogus žaidimo elementus, nes iki pat baudos aikštelės viskas lyg ir būdavo tvarkoje, tačiau baigiamojoje atakos stadijoje apimdavo siužetinė krizė. Vėl gi kipriotas bent jau kol kas nėra labai efektyvus baudos aikštelėje, kai skersuojami kamuoliai, o tokių teoriškai neblogų skersavimų buvo gana daug. Čia gal net labiau pastebimas buvo Pilibaitis, kuris kituose žaidimo elementuose visų rungtynių metu praktiškai buvo nematomas.

Taigi, bendrą vaizdą galima nupaišyti taip - Žalgiris kontroliuoja kamuolį, pakankamai dažnai saugai jį gauna „kovinėse” pozicijose, kai užtenka vieno aštraus paso, o tas pasas nepraeina; Trakai mušinėja kamuolį Labukui arba krašto saugams, šie, dažniausiai po individualių Žalgirio žaidėjų klaidų, keletą kartų užsikabina už kamuolio, ko dėka beveik gauname įvarčius. Šiaip gana nykų progų prasme žaidimą, kiek praskaidrino Seržas bene tris kartus individualiai apsivaręs du ar daugiau priešininkų, tačiau net ir šie blykstelėjimai prie nieko konkretaus neprivedė. Kalbant apie pastarąjį žaidėją, kiek krito į akis, kad jis visiškai nemuša iš toliau, todėl net jei priešininkai pasimauna ant klaidinančio judesio, smūgio po šio veiksmo dažniausiai nebūna. Pridėjus, kad Seržo skersavimai dažniausiai yra gana primityvūs, net apsivarius keletą žaidėjų, jo tolimesni veiksmai tampa labai nuspėjami gynėjams.

Antrame kėlinyje vaizdelis nesikeitė, bet įvartis krito. Ką tik bene gražiausią šiame A lygos sezone kontrataką suorganizavę Trakai, kai vienas prieš vieną klasikinės trijų veiksmų kombinacijos būdų buvo išvestas Lukša, neįmušė. Na, o Žalgiris, po nieko gero nežadėjusio baliono, kai kipriotas galva numetė Seržui, o pastarasis sušaudė vartininką, savo įvartį pelnė.

Seržas švenčia

Seržas švenčia

Toks jau tas kartais neprognozuojamas ir nelogiškas futbolas. Nesupraskite neteisingai, Trakai nežaidė geriau už Žalgirį, paprasčiausiai logikos galutinėse jų atakos stadijose buvo daugiau. Na, o Žalgiris priešininkų vartus paėmė gryna kiekybe, mūsų žaidėjų priešininkų aikštės pusėje buvo daugiau ir dažniau ir net nieko lygtais padoraus nesukūrę, jie vis dėl to paėmė ir įmušė įvartį. Po to, dar sekė Trakų raudona kortelė ir eilinis beveik sėkmingas Wilko baudos smūgis. Šie smūgiai gal vis dar ir priverčia aikčioti futbolo.tv komentatorius, bet norėtųsi, kad pagaliau jie būtų rezultatyvus. Mažumoje buvę Trakai per daug nepalūžo, o Žalgiris per daug ir nespaudė, taigi visas įdomumas nusikelia atsakomosioms pusfinalio varžyboms. Žalgiris ir vėl jose bus favoritas tik šįkart atakuoti nori nenori teks Trakams, todėl galbūt pamatysime kaip šįkart Žalgiriečiai moka išeiti į kontratakas.

Rodyk draugams

Ekrano autobusas Žalgirio poilsiautojai – 0:0

2014-03-29 parašė offside

Nepaisant finansinių sunkumų ir radikaliai atjaunėjusios sudėties, psichologiškai Ekranas išlieka kur kas principingesnis varžovas Žalgiriui už visas likusias A lygos komandas. Todėl, nepaisant paskutinio triuškinamo rezultato, nebuvo ramu ir prieš šias varžybas. Kaip paaiškėjo ne veltui.

Žalgiris pradėjo kiek pasikeitusios sudėties. Andro buvo pastumtas į Seržo vietą, o jo poziciją užėmė Artakas. Taip pat, vietoje Andrezinho nuo rungtynių pradžios pasirodė Zagurskas. Jeigu su pirmu pokyčiu viskas aišku, tai dėl antro visų rungtynių metu, bent jau šio blogo autoriui, taip ir nepaaiškėjo, kas gi iš tiesų užėmė brazilo poziciją aikštėje. Tiek Zagurskas, tiek Pilaibaitis praktiškai visą laiką lyg broliai dvyniai malėsi visur ir tuo pačiu niekur. Arba tiksliau, ne ten, kur galėtų suteikti kažkokio puolamojo potencialo komandai, kurį pastaruoju metu suteikdavo Andrezinho.

Na bet apie viską iš pradžių. Prieš rungtynes Ekrano treneris teigė, kad panevėžiečiams svarbu palikti Žalgirį be kamuolio ir patiems žaisti savo žaidimą. Galbūt tai tebuvo savotiška gudrybė, o gal iš tiesų ekraniečiai taip ir galvojo žaisti, tačiau nieko panašaus mes neišvydome. Ekranas išsirikiavo į patį tipiškiausią, koks tik gali būti, autobusą - su dviem gynybos linijomis ir vienišu puolėjų besitaikančiu užklupti užsižiopsojusių žalgiriečių gynybą. Jeigu iš Ekrano daugelis to ir tikėjosi, tai tokios vasariškos ir atsipalaidavusios Žalgirio komandos nuotaikos vargu bau. Nuo pat pirmų minučių persikėlę į priešininkų aikštės pusę žalgiriečiai lėtai gainiodavo kamuolį vieni kitiems pamažu artėdami link baudos aikštelės. Tada praktiškai visa komanda tarsi poilsiautojai Palangos paplūdimyje susigrūsdavo prie Ekrano vartų ir dažniausiai kažkuris iš krašto gynėjų arba centro saugų gana nevykusiai kabindavo kamuolį link baudos aikštelės, kur Ekrano gynėjai arba vartininkas lengvai pavojų neutralizuodavo ir taip vėl ir vėl iš naujo…

vasariškose nuotaikos stadione ir Žalgirio komandoje

Vasariškose nuotaikos stadione ir Žalgirio komandoje (A.Kero nuotr.)

Tokie perdavimai potencialiai galėtų būtų sėkmingi, jeigu būtų įvykdytos tam tikros sąlygos. Pirmiausiai, jeigu Ekrano gynėjai kažkaip kvailokai suklystų, o pastarieji dovanų žalgiriečiams tądien nebuvo nusiteikę daryti. Antras variantas yra turėti fiziškai stiprų ir gerai galva žaidžiantį puolėją, kuris net gi esant tokiam statiškam puolimui, kažkaip tą kamuolį priimtų ir maišalynėje įgrūstu į vartus. Faktas, kad Žalgiris šiandien tokio neturi. Atvirai sakant, esant tokiam žaidimui, nuo pat rungtynių pradžios galbūt naudingesnis su savo fizine jėga būtų buvęs Velička, o ne jaunasis kipriotas. Trečia galimybė yra tą skersavimą atlikti greitesnės kombinacijos metu, kai priešininkų gynėjai dar nespėja sugaudyti visų savo dengiamųjų, šio varianto Žalgiris šiandien atkakliai bandyti nenorėjo, nors sugebėjimų tam liktais ir turi. Net gi geriausias ir tiksliausias pasas, kai visi žaidėjai stovi vietoje yra pakankamai lengvai uždengiamas, o šįkart tie pasai nebuvo nei išskirtinai geri, nei tikslūs. Ekrano gynyba aišku buvo nebloga, bet be Žalgirio pagalbos, kai tiek kartų turint kamuolį laisviems šalia baudos aikštelės būdavo banaliai keliamas balionas, net ji būtų anksčiau ar vėliau sutrūkinėjusi. Žinoma, buvo galima smūgiuoti ir iš toliau, ką porą kartų, tačiau nesėkmingai Žalgiris pačioje pradžioje ir pabandė.

Akivaizdžiausia tokio nykaus žaidimo priežastis yra permainos startinėje sudėtyje. Andro toli gražu nėra toks pavojingas atakoje kaip Seržas, nors kažkodėl dažniau būdavo žaidžiama būtent per dešinę pusę. O aštrumo sužaidžiant pasu į baudos aikštelę pažemiui, ką atlikdavo brazilas, nepademonstravo nei Pilibaitis, nei Zagurskas. Pastarojo žaidimas, o tiksliau optimali jo pozicija iš viso yra gana mįslinga, nes nei akivaizdžių savybių reikalingų atakuojančiam saugui, nei playmakeriui bent kol kas Eivinas nedemonstruoja. Susidaro įspūdis, kad angliška terminologija kalbant, jo pozicija yra panaši į box to box midfielderio - tai žmogus kažkiek atidirbantis gynyboje, kurio pagrindinė užduotis yra kamuolio tranzitas tarp centro ir atakuojančių žaidėjų, aišku progai pasitaikius ir pačiam užbaigiant atakas. Tokie žaidėjai, žinoma, irgi būtų reikalingi, jeigu tos funkcijos akivaizdžiai nesidubliuotų su Pilibaičio vaidmeniu, o ir „tranzitinti“, kai visa ekrano komanda savo baudos aikštelėje, nebūtų visiškai neesminė užduotis. Reikalinga buvo improvizacija, aštrumas sužaidžiant mažame plote, ko abu mūsų saugai pademonstruoti nesugebėjo.

Čia išvardinti taktiniai nesklandumai galėtų paaiškinti, kodėl puolimas nebuvo toks efektyvus kaip su Atlantu, bet kodėl visa komanda kaip susitarusi nusprendė žaisti vaikščiodama, paaiškinti sudėtingiau. Negalima tokio žaidimo pokyčio taip paprastai nurašyti keletui pakeitimų startinėje sudėtyje, ypač kai buvo deklaruojama jog Žalgiris turi daug lygiaverčių žaidėjų. Galbūt per daug buvo įtikėta savo galia, o susidūrus su masyvia ir kibia gynyba, jau nebesugebėta įjungti tą reikalingą aukštesnę pavarą. Belieka susitaikyti, kad šioje sezono stadijoje komanda dar nežaidžia kaip vientisas mechanizmas ir įmanomos būtent tokios tuščios rungtynės.

Antrasis kėlinys vyko pagal žanro kanonus, kai stipresnė komanda vis nesugebėdama įveikti silpnesnės pradeda nervuotis, skubėti ir klysti. Nors ir perstūmus Šemberą į saugus, bei išleidus Leliūgą, Janušauską ir galiausiai Veličką, žaidimo suaktyvinti nepavyko. Na tiksliau, Leliūga aktyviai darė klaidas, o Šemberas baudas ir skėsčiojimus rankomis, kurių matyt tik savo autoriteto dėka nepavertė raudona kortele. Nenuostabu, kad geriausia, kad ir visiškai atsitiktinę, progą pasižymėti antrajame kėlinyje turėjo Ekranas, kai jų brazilas sukirto į skersinį.

Vienintelis šios toks šviesulys šiose rungtynėse kaip jau įprasta buvo Kuba. Net tokiose blankiose rungtynėse, jeigu šiek tiek būtų nusišypsojusi sėkmė, mūsų krašto saugas galėjo viską užbaigti vien individualiomis pastangomis. Antrajame kėlinyje, matyt, kai nusibodo laukti kamuolių krašte, Wilkas pabandė persikelti į centrą, bet susidarė įspūdis, kad niekas tądien net nenori kažkaip aštriau kirsti į baudos aikštelę ir ten bandyti gauti kamuolį. Jeigu dėl to, kad nepasiimdavo balionų kiprioto kaltinti negalima, tai bent kiek aktyvesnio judesio bandant atsidengti iš jo trūko ir visko nurašyti vien saugams nereiktų.

Išvadas po tokių rungtynių daryti sunkoka. Visų pirma, tai sezono pradžia ir iki susižaidusios bei stabilios komandos Žalgiriui dar toli. Antra, sunku atsakyti ar kai kurių žaidėjų demonstruojamas žaidimas atspindi tikrąsias jų galimybes. Vienas dalykas yra ganėtinai aiškus, kad Žalgiris nėra toks stiprus, kad viena koja įveiktu autobusus, o kad pastarųjų dar bus A lygoje yra akivaizdu.

P.S. Kol kas atrodo, kad jeigu bus kažkoks pastiprinimas prieš Europos taures, tai stiprinti, kad ir kaip tai bebūtų paradoksalų įmušus 16 įvarčių, labiausiai reiktų puolėjo ir atakuojančio/kuriančio saugo pozicijas.

Rodyk draugams

(Ne) principiniai varžovai - Žalgiris Atlantas 4:0

2014-03-26 parašė offside

Praeito sezono lyderių dvikovoje Žalgiris šventė užtikrintą pergalę. Jau pirmajame kėlinyje į nokdauną varžovus trimis taikliais smūgiais pasiuntė Kuba, Pilibaitis ir Andreou. Antrajame kėlinyje triuškinimą pabaigė antrąjį savo įvartį pelnęs kipriotas.

Prieš rungtynes žiniasklaida būsimai dvikovai skyrė Lietuvos mastais gana daug dėmesio. Radikaliai atsijauninus Ekranui, buksuojant Sūduvai, na ir žinoma, nepamirštant praeitų metų sezono finalo gal ir ne per drąsiai skambėjo „principinių varžovų“, „būsimo mūšio“ ir panašūs epitetai. Tačiau žiūrovai tą vakarą apsilankę stadione, nieko panašaus į mūšį neišvydo. Praeitų metų Sarsanijos sulipdytas Atlantas pasižymėdavo tvirta gynyba ir jaunatviškai agresyviu puolimu, kompensuojančiu šiaip jau gana primityvoką žaidimo stilių. Kad entuziazmu Atlantui nebeužteks puikiai įrodė Banga, o kad ta gynyba nebėra tokia tvirta – Klaipėdos Granitas.

Žalgiris po kluptelėjimo su Trakais grįžo prie panašu, kad optimaliausios šiai dienai savo sudėties - su Wilku ir Seržu kraštuose bei kipriotu puolime. Atlanto gretose debiutavo Laukžemis, bet kokią įtaką tai turėjo bendram rungtynių vaizdui pasakyti sunku, nes kaip paaiškėjo vėliau, kažką išskirti Atlanto gretose iš viso buvo problematiška. Rungtynių pradžioje Atlantas lygtais parodė, kad bandys žaisti nuo gynybos, bet tik sukūrę pirmąją pusprogę prie Žalgirio vartų, metėsi į gana chaotišką - ataka už ataką - žaidimą, kuris akivaizdžiai buvo gerokai palankesnis Žalgiriui. Palankesni visų pirma todėl, kad Žalgiris toje atakoje turi tokius žaidėjus, kurie net gi esant varžovų spaudimui mažame aikštės plote dažniausiai tą kamuolį sėkmingai suvaldo, perduoda komandos draugui ir sukuria pavojingą momentą prieš varžovų vartų. Pridėjus atakuojančiu žaidėjų nuolatinius apsikeitimus pozicijomis, paprasčiausiai statiškos ir fizine jėga paremtos gynybos dažniausiai nebepakanka. Iš šalies visa tai gali atrodyti ganėtinai elementaru, bet tokių standartinių veiksmų greitesnis ir tikslesnis atlikimas dažniausiai ir yra lemiamas veiksnys atskiriantis komandas pagal pajėgumą.

Ganėtinai elementaru viskas atrodė ir pirmojoje rezultatyvioje Žalgirio atakoje. Beveik prie kampinio gairelės užspaustas Andro vis dėlto sugebėjo skersuoti į baudos aikštelę Seržui. Šis, nors ir spaudžiamas fiziškai stipresnių gynėjų, atmetė Wilkui, kuriam beliko pataikyti į vartus. Tai nebuvo kontrataka, nebuvo nei netikėtų pasų, nei neeilinės technikos demonstravimo, viskas buvo atlikta ramiai ir tiksliai. A lygoje tokio žaidimo visiškai pakanka, nes čia gynėjų pozicinis išprusimas dažniausiai baigiasi ties esančio su kamuoliu žaidėjo presingu ir artimiausio jam žaidėjo dengimu, taigi antrasis aštrus pasas atakoje atiteko jau visiškai laisvam žalgiriečiui.

Po praleisto įvarčio Atlantas lyg ir bandė demonstruoti kažką panašaus į spaudimą, bet buvo akivaizdu, kad tądien Žalgiris visiškai nenusiteikęs juokauti. Čia atskiro paminėjimo vertas brazilas. Nors kol kas dažnai ir perlaiko kamuolį, bet tai kompensuoja taip reikalingu atakuojantiems žaidėjams nestandartiniu mąstymu, ypač trumpu ir aštriu pasu išvedant savo komandos draugą į atakuojančią poziciją. Būtent šią savo savybę Andrezinho pademonstravo antrojoje rezultatyvioje Žalgirio atakoje, kai esant akivaizdesnei ir lengviau išpildomai galimybei perduoti kamuolį toliau į kraštą, puikiai išvedė kipriotą vienas prieš vieną su Atlanto vartų sargu. Pastarajam beliko Andreou nugriauti, o 11 metrų baudinį užtikrintai realizavo Pilibaitis. Paskutinį įvartį, po greičiausiai sąmoningai link artimojo virpsto sužaisto kampinio, iš arti rikošetu nuo priešininkų žaidėjo, pelnė jau pats kipriotas.

Antroji rungtynių pusė, panašiai kaip ir rungtynėse su Sūduva, bebuvo formalumas. Pradžioje Žalgiris dar stengėsi kažką kurti ir vienos iš kontratakų metu po antro Seržo rezultatyvaus perdavimo ir vėl pasižymėjo Andreou. Po to sekė dar keletas po keitimo pasirodžiusio Leliūgos reidų, gražus ir techniškas Zagursko pasas, vos nesibaigęs dar vienu mūsų puolėjų išėjimu vienas prieš vieną. Vėliau įsivyravo klasikinė situacija – Žalgiris nieko nebenori, o Atlantas nesugeba. Tiesa, rungtynių pabaigoje šią apatiją abiejų komandų žaidėjai nusprendė paįvairinti abipusėmis visiškai nereikalingomis pražangomis.

Kaip po rungtynių teigė Šemberas, jam pačiam dar reikia įgauti reikiamas fizines kondicijas, o ir visai gynybos linijai geriau pažinti vieniems kitus ir susižaisti. Nes dabar didžiausia grėsmė Žalgirio vartams dažniausiai kyla ne po pozicinių priešininkų atakų, o po pačių Žalgirio gynėjų dovanų, arba po bandymų išvesti atakuojančius žaidėjus ilgais perdavimais, kai nespėjama išsirinkti savo dengiamųjų. Aišku, tokiose rungtynėse atleistinas šioks toks aplaidumas gynybiniuose veiksmuose, bet kas krito į akis, kad gana dažnai Žalgirio žaidėjai pernelyg aplaidžiai žiūri į grįžimą į savas pozicijas po nesėkmingos atakos. Pilibaičiui žaidžiant kažkur ties baudos aikštele, brazilas nepasaugo jo pozicijos centre, o jeigu Žulpa neperima kamuolio, gynybinė linija tampa labai pažeidžiama.

Kalbant apie priešingą gynybai grandį, ten lygtais viskas tvarkoje, tačiau, nors ir pasižymėjęs jau tris kartus čempionate, Andreou dar nė karto to nepadarė taip, kad įrodytų savo kaip puolėjo individualius sugebėjimus. Taigi, ar jis išsprendžia gana skystos puolimo grandies problemą Žalgiryje kalbėti dar ankstoka.

P.S. Pralinksmino stadiono alaus pilstytojai, kai pirmąkart atidarytame kioskelyje prie ultrų sektoriaus, salyklinio gėrimo nebeliko jau po pirmojo kėlinio. Pasirodo kiosko valdytojai, įvykdydami provokacinį aktą, nusprendė atiduoti paskutinę bačką pagrindinio sektoriau prekyvietei…

Rodyk draugams

Praeito sezono košmaras liepkalnio gatvėje nepasikartojo – Žalgiris Sūduva 8:1

2014-03-17 parašė offside

Apokaliptinėmis oro sąlygomis žaidęs Žalgiris nepakartojo pernykščio sezono fiasko, ir daugiau negu užtikrintai, įveikė varžovus iš Marijampolės. Jau pirmajame kėlinyje į Baranovskio smūgį, dviem įvarčiais atsakė Seržas, o dar po vieną pridėjo Andreou, Wilkas ir Pilibaitis. Antrajame kėlinyje triuškinimą pratęsė Andro, Janušauskas ir Leliūga.


Prieš rungtynes, ypač esant tokioms oro sąlygoms, bent jau aš tikėjausi, kad laimėtoją lems smulkmenos. Vienas gynėjo paslydimas, sėkmingiau atliktas standartas ar retai pavasarį pasitaikantis susižaidimo žybtelėjimas, ir bus tas skirtumas tarp komandų, nulemsiantis rezultatą. Buvau visiškai neteisus - Žalgiris sutrypė ir demoralizavo Sūduvą visų pirma būtent dėl savo aukštesnės klasės. Žymiai greitesnis ir energingesnis judėjimas po aikštę, taiklesni ir aštresni perdavimai, laimimos, praktiškai, visos dvikovos ir galiausiai logiškos kombinacijos, lėmė pergalę. Na o, be to, kad ta pergalė buvo tokia triuškinama prisidėjo ir pačios Sūduvos apatija, nenoras ir nesugebėjimas pademonstruoti kažko panašaus į pasipriešinimą. Jeigu nežinotum Sūduvos žaidėju pavardžių ir lygio, kurį bent teoriškai jie galėtų demonstruoti, galima buvo įtarti, kad žaidžiame prieš žemesnės lygos ekipą. Sūduvos gynėjai ir saugai nuolatos klydo tiek dovanodami kamuolius, tiek visiškai mėgėjiškai pasirinkdami pozicijas. Pridėjus dar tai, kad Sūduvos ekipoje neegzistavo jokia tarpusavio pagalba, gavome štai tokį - ledo rutulio rezultatą.

Prasidėjo viskas nuo deja vu. Žalgiris lyg ir pabandė paspausti, bet lygioje vietoje gavo įvartį. Jeigu teisingai įžiūrėjau, Šemberas padovanojo kamuolį varžovui, kuris praskersavo kamuolį į baudos aikštelę, o tokio akiplėšiškumo nesitikėjęs Andro, mušantį marijampolietį paprasčiausiai palydėjo akims. Šiuo momentu, deja vu baigėsi ir prasidėjo ledinis pragaras Sūduvos komandai. Žalgiris spaudė, o Sūduva lūžinėjo. Įdomiausia, kad marijampoliečiai net nepabandė išsirikiuoti į labiau gynybinę taktiką, o galbūt, paprasčiausiai, nespėjo to padaryti. Čia, manau, ryškėja skirtumas tarp Žalgirio praeitame sezone ir šiame. Jeigu praeitame sezone, esant tokiam rezultatui, būtų galima tikėtis savotiškos tiki-takos iš Žalgirio pusės, kai nuolat didinamas spaudimas ir praktiškai visa komanda persikelia į priešininkų aikštės pusę, kur anksčiau ar vėliau ta gynyba pralaužiama, tai dabartinis Žalgiris žaidžia kitaip. Taktika iš 4-3-2-1 pakeista į 4-2-3-1. Priekinis trejetukas susidedantis iš krašto saugų ir brazilo žaidžia vienoje linijoje ir nuolat spaudžia priešininkų gynėjus, o šių - dažniausiai, bet kur smūgiuojamus kamuolius išvalo Pilibaitis su Žulpa, iš karto vėl mesdami juos į priekį. Tokia taktika yra akivaizdžiai efektyvesnė ir patrauklesnė akiai puolant, tačiau kiek labiau pažeidžiama gynybiškai. Tiesa, kad tai išnaudotų, priešininkai privalo, Žalgiriui spaudžiant, sugebėti kombinuoti pereidami iš gynybos į puolimą. Sūduva parodė, kaip to nereikia daryti - gynėjai klydo, o tais retais atvejais, kai kamuolys pasiekdavo saugus, šie taipogi nesugebėdavo atlikti bent jau trijų tikslių perdavimų. Atrodo, kad šioje taktinėje schemoje kipriotas atlieka kažką panašaus į false 9 vaidmenį - priimdamas kamuolį už baudos aikštelės ribų, ištraukia gynėjus, kurie atveria erdves per kraštus kertantiems krašto saugams arba įbėgančiam brazilui. Pastarasis, gana efektyviai atrodė žaisdamas po puolėju ir nustebino ne tiek sėkmingu kombinaciniu žaidimu, kiek aktyvumu spaudžiant ir perimant kamuolius iš fiziškai stipresnių varžovų.

Žalgirio įvarčiai nebuvo pasiekti po kažkokių pasakiškų kombinacijų ar parodytų neeilinių driblingo sugebėjimų. Viskas ganėtinai paprasta: krašte išdarkoma priešininkų gynybą, kuri leidžia kelti kamuolį į baudos aikštelę, o iš ten kamuolys vienokiu ar kitokiu būdu siunčiamas į vartus. Žinoma, paprasta tai pasidaro, kai turi individualiai stiprius saugus bei jiems atakoje talkinančius krašto gynėjus. Žalgiris pasirodo turi jų, ir su kaupu - tiek Seržas su Andro, tiek Wilkas su Rada Sūduvos kraštus paprasčiausiai žudė. Ypač galingai atrodo, būtent Radavičiaus ir Wilko duetas, kurie Činiką ir, kartais nesėkmingai jam bandžiusi padėti Broką, maudė taip, kaip būna per FIFA kompiuterinį žaidimą nusistačius amateur lygį. Beje, jau antras rungtynes iš eilės Nyuiadzi su Wilku rungtynių eigoje keitėsi kraštais.

Antrasis Žalgirio įvartis buvo, bene, vadovėlinis pavyzdys, kaip nereikia gintis. Brokas kažkodėl nusprendžia padėti Činikui dengti beveik prie galinės linijos esantį Wilką, kuris atmeta kamuolį visiškai laisvam Radavičiui (tokio elemento, kad atraminiai saugai padėtų į bėda patekusiems krašto gynėjams, Sūduva tą dieną nepraktikavo). Rada kelia kamuolį, kur jau priešingos pusės krašto gynėjas nesiteikia dengti savo tiesioginio oponento - Seržo. Pastarasis galva skersuoja kipriotui, uždarančiam kamuolį į tuščius vartus, kol centriniai Sūduvos gynėjai daro rūkymo pertraukėlę. Tokių gana elementarių kombinacijų, kurios buvo neįkandamos marijampoliečių gynybai, tądien buvo ne viena ir ne dvi. Galutinę Sūduvos demoralizaciją puikiai atskleidė Pilibaičio įvartis. Techniško ir tikslaus smūgio nuo baudos aikštelės linijos galėjo ir nebūti, jeigu tuo metu visa Sūduvos saugų trijulė ristele nebūtų tik pradėjusi judėti nuo aikštės centro.

Antrajame kėlinyje, Žalgiris kiek pamažino apsukas, tačiau nuo to Sūduvai linksmiau nepasidarė. Trys įvarčiai, kuriuos ne patys aukščiausi Žalgirio žaidėjai įmušė galva, pasako viską apie tai, kaip tą dieną atrodė Sūduvos gynybinė linija. Ypač džiugu už Rytį, kuris antrajame kėlinyje sukūrė daugiau pavojingų momentų, negu visa Sūduvos komanda kartu paėmus, ir Andro, kuris įvartį šventė taip - lygtai būtų, bent jau, taurės finalas.

Žalgirio komanda, be jokios abejonės, džiugina. Net ne rezultatas, kuris bent jau postkastujevinėje eroje yra pats stambiausias, šiandien yra svarbiausias. Optimistiškiausiai nuteikia žiūrovams patrauklus, greitas ir efektyvus žaidimo stilius, puikiai tinkamas didžiulio atakuojamojo komandos potencialo išnaudojimui . Į komandą, paprasčiausiai, gražu žiūrėti, todėl tikėkimės stadionas, ypač kai šiek tiek pasitaisys orai, su kiekvienomis rungtynėmis vis pilnės. Vis dėlto, užtikrintas išvadas daryti dar ankstoka, bent jau todėl, kad nesusidūrėme su Kruojos ar Bangos tipo komandomis, kuriose skirtingai negu Sūduvoje, ginsis visi žaidėjai be išimties.

P.S. Šis, pirmasis A lygos ratas, kai Žalgiris iš stipresnių varžovų išvykose susitiks tik su Banga ir Ekranu, yra puiki proga nuo pat čempionato pradžių, gana ženkliai, atitrūkti nuo potencialių varžovų.

P.S.S. Sekančiame poste surašysiu visiškai subjektyvius atskirų žaidėjų rungtynių įvertinimus.

Rodyk draugams

Sezonas prasidėjo pergale - Žalgiris Šiauliai 3:1

2014-03-12 parašė offside

Pergalė yra pergalė. Žalgiris nors ir šiek tiek patampęs nervus gausiai susirinkusiems žiūrovams pelnytai įsirašė pirmąjį laimėjimą į savo sąskaitą. Rungtynių pradžioje, po gražiai įžaisto kampinio, savo pirmąjį įvartį komandos gertose pelnė Artūras Žulpa. Šiauliai išlygino rezultatą, kai medicininę pagalbą suteikinėjant Deividui Šemberui, improvizuota gynyba nesugebėjo sugaudyti Šiaulių kroato. Lygus rezultatas laikėsi iki pat pirmojo kėlinio pabaigos, kai po juvelyriško naujojo komandos kapitono perdavimo įvartį pelnė Seržas. Pergalę po vieno iš gausybės neišnaudotų antrojo kėlinio progų, įtvirtino Linas Pilibaitis.

Turbūt neįmanoma daryti, kokių nors gilesnių įžvalgų po šių rungtynių, bent jau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai, kaip pabrėžė ir komandos treneris, Žalgirio žaidėjams iki gerų fizinių kondicijų ir praktiškai naujos komandos sustygavimo dar toli. Antra, tas pats tik dar didesniu mastu taikoma ir Šiauliams, kurie antrame kėlinyje praktiškai nebepabėgo, o vien entuziazmu laimėti prie Žalgirį yra labai sunku. Apibendrinant, tiek Žalgiris dar net tas, tiek Šiauliai per daug miglotas varžovas, kad galima būtų tiksliai įvertinti Žalgirio lygi.

Keletą pastebėjimų arba tiksliau spėjimų vis dėlto galima pateikti, taigi žiūrint į kiekvieną grandį atskirai:

1) Gynėjai paliko gana dviprasmišką įspūdį. Kol Šiaulių žaidėjai nebuvo pavargę, tiek Radavičiaus, tiek Andro flangai juos gaudydami turėjo gana didelių problemų, kurios nesibaigė įvarčiais tik dėl Šiaulių atakuojančių žaidėjų ribotų techninių sugebėjimų. Pora kartų lygioje vietoje klydo ir Šemberas, taigi bene stabiliausia viso ketvirtuko grandis buvo Georgas. Atakuojančiuose komandos veiksmuose, abudu kraštai buvo gana aktyvūs, Andro net gi sugebėjo įmušti įvartį, tiesa, neįskaitytą dėl nuošalės. Na, o Deividas, kai kuriais momentais prisiimdavo praktiškai komandos playmeikerio vaidmenį ir po vieno tokių jo pasų buvo įmuštas antrasis komandos įvartis. Susidarė įspūdis, kad centrinio gynėjo su tokiu techniniu arsenalu, A lygoje šiandien nėra, o ir vargu ar kada buvo. Nuo rungtynių pradžios nežaidė, bene geriausiai komandos draugiškose varžybose atrodęs, Artakas, nors savo rinktinei savaitės viduryje atstovavo. Tai galbūt galima sieti su Rados renesansu, po ganėtinai blankaus praeito sezono. Apibendrinant, gynyba greičiausiai tik gerės, o atakuojantis šios grandies potencialas bene didžiausias, po to kai buvo sugrįžta iš pirmosios lygos.

2) Krašto saugai žaidė aktyviai ir kiek netikėtai labiau pastebimas buvo Seržas, o ne Kuba. Tačiau, kokio lygio yra pastarasis žaidėjas, matėsi, net ir Wilkui nesant formoje. Tokį šūvį, kurį lenkas paleido į skersinį, 99 procentai kitų žaidėjų greičiausiai būtų paleidę į dausas. Kažkodėl neregistruotas buvo Leliūga, tuo tik paskatindamas gandus, kad jo Žalgiryje gali ir nelikti. Pridėjus dar atakuojančius krašto gynėjus Žalgirio flangai žada būti rimta problema visoms A lygos gynybos linijoms.

3) Jeigu Žalgirio kraštai sustiprėjo, tai centras jei nesusilpnėjo, tai išliko mįslingiausia grandimi. Pakeitus Komolovą ir Kuklį, Pilibaičiu ir Andrezinho lygtasi prašėsi taktinė rokiruotė, žaidžiant dviem atraminiais/centro saugais vienoje linijoje ir brazilu po puolėjais (skirtingai nuo praeitų metų, vieno atraminio ir dviejų atakuojančių saugų, kurie keisdavo vietomis). Tačiau taktika lyg ir išliko ta pati, tik žaidėjai bent kol kas neatrodo jei tinkam. Pilibaitis atakuojant tiek dėl savo ribotos technikos, tiek aikštės matymo praktiškai nieko nesukuria, o ir turi bene vienintelį rimtą privalumą fizinę jėgą, ypač žaidžiant antrame aukšte. Brazilas gana statiškai malasi aplink priešininkų baudos aikštelę, tiesa, kartais prakišdamas gana neblogą pasą puolėjau ar atakuojantiems saugams. Gaunasi tokia situacija, kad iš gynybos pasiimti kamuolį nėra kam, todėl žaidimo tempą kontroliuoti darosi problematiška. Kamuolį iš gilumos įžaidinėti tenka Šemberui, kas netgi su jo galimybėmis ne visada gaunasi, arba bandyti veržtis kraštais, kur Šiauliai dar nebūdami pavargę neutralizuodavo pavojų dvigubindami gynybą. Nenuostabu, kad pirmajame kėlinyje, bene visos pavojingos progos kilo po standartų. Apibendrinus, bene stipriausia praeitų metų grandis, bent kol kas neatlieka savo funkcijų. Lieka arba laukti žaidimo pagerėjimo, kuris mano nuomone, neįvyks dėl to, kad minėtieji centro žaidėjai paprasčiausiai nežaidžia savo pozicijose, arba laukti taktinių pasikeitimų. Pvz., galima būtų Pilibaitį statyti į jo natūralią atraminio saugo poziciją aukojant Žulpą, o centre bandyti tą patį Šemberą, kuris kad ir kaip paradoksalu bebūtų, susižaidimo prasme yra kur kas efektyvesnis. Arba žaisti dviem atraminiais, atlaisvinant nuo kai kurių gynybos funkcijų krašto saugus, o brazilą statant antru puolėju (ar sugeba ten žaisti Andrezinho kitas klausimas.)

4) Puolimą galima apibūdinti trumpai kipriotas nėra Bilinskis, ir kaip kažkas pajuokavo, susidaro įspūdis, kad jo užduotis yra parodyti, koks vis dėlto neblogas puolėjas yra Velička. Tikėkimės, kad Zubas iš tikrųjų kažką jame mato, o ne paprasčiausiai bando padrąsinti, nes kitaip liekame su labai ir labai ribotais žaidėjais puolime, o turinti tokius kuriančius kraštus, neturėjimas jėgos, kuri uždarinėtu pasus, gali stipriai apriboti Žalgirio galimybes.

Na bet tai tik pirmosios rungtynės, be abejonės, sekantis turas su Sūduva atsakys į kur kas daugiau klausimų.

Rodyk draugams

Guiness boys aka Švento Petro atletai jau rytoj!

2013-07-03 parašė offside

Na visų pirma visus su futbolo švente, jei tikėti airių forumu ir feisbuku, tai Vilnius nors ir ne kaip per škotų invazijas, bet šiokį tokį  airių buvimą mieste, o ypač baruose, turėtų pajusti jau šiandien. Ta proga, niekada nenusibostanti geriausio airiško gėrimo reklama:

Tikėkimės ši dainos eilutė, airiams taip pat išsipildys:

Me futbol team’s lost 4 - 1 (oh oh, oh oh)

feeling bad and feeling glum (oh oh, oh oh)

Airių futbolas, o ypač jų čempionato lygis, man visada atrodė kažkoks mistinis nesusipratimas. Turėdami bent Europos mastais stiprią rinktinę, ir šalį, kurioje futbolas yra labai populiarus, nusileidžiantis pagal lankomumą tik lietuvio ausiai egzotiškoms gėlų futbolo ir harlingo (nesu tikras net kaip tai lietuviškai turėtų skambėti) sporto šakoms, airiai savo nacionalinės futbolo lygos UEFA koeficientu, lietuvius lenkia tik vienu laipteliu. Kodėl taip yra sunku pasakyti, gal dėl to, kad bent kiek talentingesnius žaidėjus nuo pat paauglystės susirenka turtingesni kaimynai iš rytų, tačiau lygiai tas pats atsitinka ir su pvz., Škotijos komandomis, arba gal, tas futbolo populiarumas labiau pasireiškia, kai per televizorių žiūrimi liverpuliai ar arsenalai, o vietinį čempionatas labiau laikomas hobiu, nereikalaujančiu didesnių ambicijų. Na velnias žino, čia jau airių problemos, o kad jie mūsų lygio nelenkia puikiai įrodė ir gana užtikrinta Ekrano pergalė prieš Shamrock Rovers komandą, tiesa pastarieji tuo metu jau nebepretendavo į čempionų titulą ir galutinėje Airijos čempionato turnyrinėje rikiuotėje teužėmė ketvirtą vietą.

St.Patrick‘s Atletick, savo ruožtu, kaip ir Vilniaus Žalgiris yra dabartinio Airijos čempionato lyderiai. Klubo istorija, kaip ir daugelio to regiono komandų yra ilga, tačiau be kažkokių įdomesnių laimėjimų tarptautinėje arenoje. Airiai septynis kartu tapo savo šalies čempionais, tiesa paskutinį kartą praktiškai lygiai taip pat kaip Žalgiris, gana tolimame 98/99 metų sezone. Dar pora kartų buvo laimėtos federacijos ir lygos taurės.

Kvalifikacijos etapai Europos lygose paskutiniu metu atletams klostėsi sėkmingiau negu bet kokiai dabartiniai Lietuvos komandai. Keturis metus iš eilės buvo praeiti du atrankos etapai ir suklupta tik prieš tokiame lygyje grėsmingus Bucharešto Steaua, Berlino Herta ar Hanoverio 96 varžovus. Tiesa, airių kelias niekada nebūdavo lengvas ir savo varžovus iš Islandijos ar Maltos, jie dažnai įveikdavo labai ir labai sunkiai. Apibendrinant, galima konstatuoti, kad airiai kaip komanda patirties už žalgiriečius Europoje turi daugiau, tačiau kol kas pasižymėjo tuo, kad jai ganėtinai sekėsi, o ne ypatingesniais rezultatais. Tai patvirtina ir tai, kad tik porą žaidėjų po tokių sąlyginai sėkmingų sezonų „pakilo karjeros laiptais” ir išvažiavo žaisti į Anglijos league one čempionatą.

Apibūdinti, bent kažkiek išsiskiriančius airių žaidėjus taip pat gana sudėtinga. Komandoje nėra nei vieno legionieriaus, iš vietinių žaidėjų nei vienas neturėjo ryškesnės karjeros, kaip tarkim mūsų Andriai Skerla ar Velička, ir dažniausiai migruodavo iš vieno airių klubo į kitą. Neabejotinai ryškiausias tarp pastarųjų yra visus įmanomus geriausio jauno žaidėjo titulus Airijoje nusiskynęs Christopher‘is Forrester‘is.

Kiek galima suprasti iš video, žaidėjas žaidžia krašte ir pasižymi puikiu smūgiu bei gana netradicine kamuolio varymo technika. Žaidėjas nėra labai greitas, tačiau turi tai ką anglai vadina „flair” - netradicinį futbolinį mąstymą, leidžiantį priimti priešininkams netikėtus ir dažnai rungtynes lemiančius sprendimus. Žaidėju jau susidomėjo garsūs Anglijos klubai, tikėtina, kad ir Marekas Zubas savo žaidėjams lieps negail4ti dėmesio ateinančiose rungtynės Christopher‘iui.

Airių vienas puolimo lyderių Chris‘as Fagan‘as savo stiliumi kiek primena Povilą Lukšį.

Kiek galima spręsti iš video nuotrupų, žaidėjas neturi nei ypatingo greičio, nei ypatingos technikos, tačiau turi puolėjui būtina įvarčių uoslę ir atkalumą kabintis už kiekvieno kamuolio. Nepaisant šių privalumų, neatrodo, kad dabartiniai Žalgirio gynybai tai turėtu būti kažkokia neįkandama grėsmė.

Daugiau labiau įsimintinų airių žaidėjų bent jau aš neradau. Gynyba, kiek tai galima spręsti pagal statistinius rodiklius, pas airius gera, o ypatingu rezultatyvumu, kaip pirmaujanti komanda jie nepasižymi. Žaidžia tipiškai britišką futbolą, dabartiniais laikais būdinga žemesnėms Anglijos futbolo lygoms ir kitoms britų salyno periferinėms komandoms. Toks stilius pasireiškia puikiu fiziniu pasirengimu, nuolatiniu spaudimu viduryje aikštės, ko pasekoje, perimami kamuoliai siunčiami tolimais perdavimais arba į kraštą arba puolėjui. Kadangi žaidėjai fiziškai galingi, komanda gana pavojinga po standartinių situacijų.

Žalgiris skirtingai negu žaidžiant su pietinių kraštų komandomis, turėtų viltis, kad oro sąlygos bus palankios ir leis žaisti techniškesnį futbolą negu to norėtų airiai. Ir nors pastarieji teigia priešingai, dirbtinė LFF stadiono aikštė taip pat turėtų suteikti šiokį tokį pranašumą. Reiktų neįsivelti į nuolatines fizines grumtynes ir žaisti pozicinio futbolo ir greitų kontratakų balansu paremtą žaidimą, kuris, jeigu rungtynių teisėjas neleis pernelyg grubaus žaidimo, turėtų anksčiau ar vėliau atverti kelius link airių vartų. Ypač svarbūs turėtų būti Pašos Komolovo ir Manto Kuklio vaidmenys, jeigu jiems pavyks tai, kas paprastai pavyksta A lygoje, tai yra užvaldyti aikštės centrą, viskas turėtų baigtis gerai.

Kad ir kaip banaliai neskambėtų, svarbiausia šiose rungtynėse nepraleisti įvarčio. Neabejotina, kad įmušę įvarti, būdami fiziškai stiprūs airiai kiek įmanoma labiau sutankins savo gynybą. Tokioje situacijoje net Atlantas sukeldavo žalgiriečiams problemų, todėl Žalgirio gynyba turės maksimaliai susikoncentruoti, norėdama pasiekti teigiamą rezultatą. 2:0, manau, būtų ta persvara, kuri į Airija žalgiriečiams leistų keliauti gana ramiems.

P.S. Sprendžiant iš tylos apie Kubą Wilką, bent jau pirmų rungtynių su airiais jis nežais. Koks jis svarbus ypač puolime, manau, visi kurie bent kiek sekė Žalgirio šio sezono varžybas ir patys puikiai supranta. Tikėkimės, kad Radavičius (o galbūt Leliūga) atneš bent puse to aštrumo atakose, kurį suteikdavo lenkas.

P.S.S. Susitiksime stadione!!!

Rodyk draugams

Antras ratas pradėtas sėkmingai: Žalgiris - Banga 2:0

2012-05-04 parašė offside

Po ilgos pertraukos, nusprendžiau pratęsti savo blogą. Taigi pergalė prieš Bangą, kurią galima apibūdinti paprastai - viskas įvyko taip, kaip ir buvo tikėtasi. Na, bent jau aš jokio nerimo prieš rungtynes, netgi nepaisant sunkios pergalės Garžgduose, nejaučiau. Namuose mūsiškiai žaidžia užtikrintai, o Banga ne tas varžovas, kuris galėtų kažkuo nustebinti.

Bangos pasirinkta tradicinė vidutiniokų taikoma prieš Žalgirį kontratakų taktika, patyrė tradicinę fiasko. Jeigu Žalgiriui atiduodi centrą be kovos, įvartis anksčiau ar vėliau krenta, o būtent taip Banga ir padarė. Tiesa, dar prieš tai paturėjusi bene vienintelę pirmo kėlinio progą, kuri buvo greičiau atsitiktinumas, negu kažkokio kontržaidimo užuomazga. Na bet greitai viskas stojo į savo vietas. Skirtingai nuo praeitų metų, standartai tapo Žalgirio rimtu ginklu ir po vienų jų mūsų škotas uždarė kapitono galvą smūgiuotą kamuolį į tuščius vartus. Žalgiris ir toliau nemažino apsukų ir vienos atakų metu, kai jau atrodė, kad kamuolys galutinai perlaikytas Grga prasmūgiavo iš už baudos aikštelės ribų - 2:0. Jeigu tokį kamuolį būtų prasileidęs Rapalis, tai tikrai būtų gavęs nemažai kritikos, na bet palikime Bangos vartininkų problemas, jiems patiems. Kas dar krito į akis, tai akivaizdi žanro krizė skersuojant kamuolį iš krašto, kad ir kaip besiardytų Kalumas, bet jeigu nėra nei vieno krašto saugo ar gynėjo, kuris sugeba pakelti kamuolį į baudos aikštelę, nieko iš to nebus. Žaidėjai nebe jauniai, taigi elementarios technikos jų nebeišmokysi, tai belieka naiviai tikėtis, kad čia buvo bloga diena. Beje, bene geriausiai kamuolį skersuoja pas mus Kuklys, kuris dėl savo užimamos centro saugo pozicijos paprasčiausiai nelabai tam turi progų.

Kalumo įvartis

Antras kėlinys vėlgi buvo tradicinis, tik šįkart blogąją prasme. Žalgiris nebenorėjo, o Banga nieko negalėjo, taigi vienintelis įdomumas buvo skaičiuoti, kiek tikslių pasų iš eilės tarpusavyje padarys komandos gynėjai. Na dar šiek tiek bendrą nykų vaizdą paįvairino Peričiaus pasas bangos puolėjui, tačiau pastarasis iš niekur atsiradusia proga pasinaudoti nesugebėjo. Tokios klaidos rimtesnėse varžybose gali kainuoti labai daug, o kroatų gynėjo žaidimas pradeda panašėti į Žaliuko žaidimą už Hearts klubą, kai solidžiai žaidžiant didžiąją rungtynių dalį būtinai padaroma, kokia nors vaikiška, niekuo neišprovokuota klaida. Viskas gerai, kas gerai baigiasi, bet gal jau būtų metas pamatyti Skerla-Jankauskas duetą?

Daugiau apie rungtynes kaip ir nėra ką pasakyti - rami pergalė gražų saulėta vakarą ir optimistinės nuotaikos antro rato pradžiai, kuris Žalgiriui bus šiek tiek lengvesnis. Namuose bus priimamos Ekrano, Šiaulių ir Kruojos ekipos, o potencialiai pavojingesnė išvyka nusimato tik į Marijampolę. O pirmadienį belieka sutvarkyti formalumus su Atlantu, kas jeigu žaidėjai nežais visiškai miegodami, turėtų būti pakankamai lengva…

Rodyk draugams

Laukiniuose vakaruose nugalėti FK „Mažeikiai“ - 1:0

2011-08-31 parašė offside

Po pirmame kėlinyje V.Šilėno pelnyto įvarčio „Žalgiris“ parsivežė pergalę iš bene nepalankiausio šio sezono varžovo – „Mažeikių“.

Tai buvo jau šeštoji „Žalgirio“ pergalė iš eilės ir tuo pačiu tapo ilgiausia šio sezono Vilniaus komandos pergalių serija. Sudėtis šįkart buvo, mano nuomone, stipriausia ir be jokių siurprizų – Kurnaevas, Grgurovičius saugų linijos centre, Nagumanovas po puolėjais. To ir reikėjo tikėtis, žaidžiant su gana patikimą gynybą demonstruojančiais ir lengvai taškų nedalijančiais mažeikiškiais. Užduotį gal kiek palengvino mažeikiškių puolimo lyderio, Žigalovo, emigracija į Marijampolės „Sūduvos“ komandą.

Rungtynių pradžioje, kaip ir reikėjo tikėtis, kamuolį daugiau kontroliavo žalgiriečiai. Žaisdami greitais pasais aikštės viduryje saugai, tarp kurių išsiskyrė Grgurovičius, laikas nuo laiko išvesdavo komandos draugus į atakuojančias pozicijas. Deja, pirmieji trys bandymai iš už baudos aikštelės skriejo visiškai šalia vartų. Mažeikiečiai atsakydavo chaotiškomis atakomis, kurios dažniausiai kildavo suklydus ir atsikirtus „Žalgirio“ komandos saugams, tačiau realesnės grėsmės, tokie bandymai nekėlė.

Pirmasis, ir kaip vėliau paaiškėjo vienintelis, rungtynių įvartis krito kėlinio viduryje, kai Grgurovičius puikiai kraštu išvedė Matulevičių, o pastarojo skersuotą kamuolį į tuščius vartus pilvu įrideno Šilėnas. Šis lemiamas saugo įvartis buvo pirmasis žaidžiant „Žalgirio“ komandoje. Po įvarčio vilniečiai, kiek atsitraukė užleisdami iniciatyvą šeimininkams, tačiau nieko rimtesnio mažeikiškiams sukurti nepavyko. Kėlinio pabaigoje, atakos smaigalyje atsidūręs, Nagumanovas galėjo įtvirtinti „Žalgirio“ pranašumą, tačiau kamuolį iš tuščių vartų išmušė Mažeikių komandos gynėjas.

Antrą kėlinį vėlgi užtikrinčiau pradėjo „Žalgiris“. Po ilgų kombinacijų kamuolys dažnai atsidurdavo Mažeikių baudos aikštelės prieigose, tačiau atakos buvo kiek per daug akademiškos, trūko nestandartinių sprendimų, todėl mažeikiečiai šiaip taip apsigindavo. Realiausia progą turėjo Matulevičius, tačiau išėjęs vienas prieš vieną su šeimininkų komandos vartininku smūgiavo pro šalį. Mažeikiečiai atsakydavo retais išpuoliais, kuriuos pakankamai patikimai neutralizuodavo ramiai žaidę „Žalgirio“ gynėjai. Rungtynėms artėjant į pabaiga, dėl trapios persvaros įtampa palengva augo ir mažeikiečiai vis ilgiau užsibūdavo „Žalgirio“ aikštės pusėje. Vis dėl to realiausią progą ir vėl turėjo žalgiriečiai, kai po keitimo pasirodžiusio Jeršovo smūgiuotas kamuolys atsimušė į abu virpstus, bet į vartus taip ir neįriedėjo.

Rungtynių pabaigoje keletas baudinių ir kampinių prie vilniečių komandos vartų įvarčiu nepasibaigė ir „Žalgiris“ pelnytai iškovojo pirmą pergalę nuo 1993 metų Mažeikiuose.

Sekančiame ture pagaliau grįžtame į Vilnių, kur „Žalgiris“ žais tris rungtynes iš eilės. Šįkart varžovu bus uostamiesčio FK „Klaipėdos“ komanda, turinti vienuolikos iš eilės pralaimėtų rungtynių seriją, tad problemų kilti neturėtų.

M.O.M. Luka Peričius - ginybos bastionas, neleidęs Mažeikiškiams rimčiau susimąstyti apie įvartį…


  • Sklando gandai, kad kitose rungtynėse pagaliau vėl žais geriausias praeito sezono žaidėjas, Pavelas Komolovas, kas turėtų dar labiau sustiprinti „Žalgirio“ šansus pakovoti dėl aukso…
  • Rungtynės FK „Mažeikiuose“ tradiciškai nesibaigė dviem kėliniais. Trečiasis su buduliais iki policijos įsikišimo tęsėsi kokias 5 minutes ir iš pietų 4 pusės baigėsi be rimtesnių nuostolių.

po įvarčio

po įvarčio

trečias kėlinys

trečias kėlinys

Rungtynių video: http://www.zalgiris-vilnius.lt/video/3436.html

Rodyk draugams

Trečias ratas pradėtas sėkmingai – „Žalgiris“ įveikė FBK 2:0

2011-08-22 parašė offside

Paskutinės namų rungtynės a lygoje išvykoje (bent jau taip žadėjo komandos vadovai), Vilniaus „Žalgiriui” baigėsi sėkmingai, po dviejų Nagumanovo ir Vaskelos įvarčių antrame kėlinyje sąlyginiai svečiai iš Kauno buvo priversti kapituliuoti.

Varžovus iš laikinosios sostinės, prieš prasidedant varžyboms, atrodė stipresni už „Dainavą. Reikšmės turėjo tiek principinė komandų tarpusavio dvikovų istorija, tiek tai, kad Kaunas, pasipildęs naujais žaidėjais, demonstruoja vis solidesnį žaidimą. Iš jaunos ir pilnos entuziazmo komandos galima buvo tikėtis įvairių siurprizų, tačiau didžiausią siurprizą pateikė įdomi „Žalgirio” komplektacija.

Traumos, kurias patyrė Vaitkūnas ir Astrauskas, suprantamas ir futbole neišvengiamas reiškinys, tačiau saugų rokiruotė buvo pačių „Žalgirio” trenerių sprendimas. Vietoj puikią formą demonstravusio Šilėno (kaip vėliau paaiškėjo, negalėjusio žaisti dėl šeimyninių aplinkybių) į kraštą buvo pastumtas, svarbiausias „Žalgirio” atakų organizatorius Nagumanovas. Šis žingsnis jei ir nesusilpnino krašto pozicijos, tai kūrybiškumą centre sumažino ženkliai. Centre likusį saugų trejetą sudarė į priekį pastumtas Grgurovičius ir du atraminiai - palaipsniui naujuoju Zubovu tampantis Bonometti ir po traumos atsigaunantis Vilėniškis. Dar nustebino, kad net ant atsarginių suolelio nebuvo Jeršovo, taigi ataką potencialiai galėjo pagyvinti nebent Mastianica.

Rungtynės prasidėjo, kaip ir buvo galima tikėtis iš tokios sudėties, vangiai. Kaunas, kad ir demonstruodamas dideli norą, nieko aštresnio sukurti nesugebėdavo, o „Žalgiriui” trukdė galybė klaidų centro linijoje ir pastarosios atitrūkimas nuo Matulevičiaus ir krašto saugų. Tiesa, pirmas pavojingas momentas kilo gana greitai, kai į pasimatymą su FBK vartininku išvestas Matulevičius, smūgiavo netaikliai. Pastarojo žaidimas buvo bene vienintelė šviesi nata „Žalgirio” atakose pirmajame kėlinyje ir parodė, kad mūsų puolėjas gali ne tik su permaininga sėkme uždarinėti saugų perdavimus, bet ir susikurti momentus pats. Būtent pora Matulevičiaus driblingo pavyzdžių ir smūgių, buvo viskas, ką sukūrė „Žalgiris” per likusį pirmo kėlinio laiką.

Jau pirmojo kėlinio viduryje Nagumanovas sąmoningai ar ne palaipsniui traukėsi į centrą, palikdamas Freidgemui, kaip tai dabar populiaru Europos komandose, visą krašto liniją. Antrame kėlinyje atliktas keitimas , Kurnaevas vietoj Bonometti, viską sudėliojo į natūralias pozicijas - Nagumanovas po puolėjais, Grgurovičius centro saugų linijoje.

Antrąją susitikimo pusę Kauno jaunieji žaidėjai ir vėl pradėjo su entuziazmu, šįkart gal net per dideliu, nes jų centro saugų linija spaudė „Žalgirį” beveik prie baudos aikštelės ribų. Rezultatas pasimatė iš karto - ilgas perdavimas Matulevičiui, atkertantis didžiąją dalį Kauno komandos, pastarojo perdavimas Vaskelai iš krašto ir rezultatas 1:0.

Po įvarčio FBK dar bandė stiprinti puolimą, bet skirtingai nuo rungtynių su „Dainava” Vilniaus komandos gynėjai šįkart nebuvo linkę atsipalaiduoti ir per visas rungtynes apsiėjo be didelių klaidų. Dėka atsivėrusių didelių erdvių Kauno gynyboje, pavojingų atakų antrajame kėlinyje buvo kur kas daugiau. Vienoje tokių, Nagumanovas po gražios kombinacijos, išėjo vienas prieš viena su Kauno vartininku, tačiau pataikė į skersinį. Dar po minutės legionierius iš Rusijos nebekartojo tos pačios klaidos ir po Vaskelos perdavimo į baudos aikštelę smūgiu nuo skersinio rezultatą padidino iki 2:0.

Solidžiai žaidusi gynyba ir per likusį laiką neleido Kaunui sukurti pavojingesnių momentų , na o patys žalgiriečiai buvo nusiteikę pamušti nuošalių rekordą. Jei kelete momentų akivaizdžiai paskubėjo puolėjai, tai likę gulė ant užsimiegojusių saugų sąžinės, kas vėlgi rungtynėse su stipresniu varžovu gali kainuoti kur kas daugiau.

M.O.M. (geriausio rungtynių žaidėjo) apdovanojimo šįkart nusipelno Deividas Matulevičius, visų rungtynių metu terorizavęs varžovų gynėjus ir atlikęs rezultatyvų perdavimą.

Tai buvo penktoji „Žalgirio” pergalė iš eilės, o šeštosios tikėkimės sulauksim su bene nepalankiausiu varžovu šiais metais, FK „Mažeikiais”, jų pačių tvirtovėje.

  • Manau, užteks eksperimentuoti su saugų linija ir su FK „Mažeikiais” turėtų startuoti ta sudėtis, kuri žaidė su Kaunu antrajame kėlinyje
  • Sprendžiant pagal dabartinę formą Matulevičius,net ir grįžus Astrauskui turėtų tapti pagrindiniu „Žalgirio”, o netolimoje ateityje galbūt ir Lietuvos rinktinės puolėju.
  • Tikėkimės ir toliau nepramušamas bus Rapalis ir nebepasikartos praeitų rungtynių su FK „Mažeikiais” košmaras.

Rungtynių geriausio žaidėjo Deivido Matulevičiaus driblingas

Rungtynių geriausio žaidėjo Deivido Matulevičiaus driblingas

Rungtynių santrauka: http://www.zalgiris-vilnius.lt/video/3358.html

Rodyk draugams